Lietuva išgyvena smulkiosios saulės energetikos bumą – kasdien pajungiamos dešimtys naujų, nedidelių, iki 10kW galios saulės elektrinių, kurios privačių namų stogus puošia madingomis tamsiai mėlynomis saulės modulių spalvomis. Bet kol privatus vartotojas mėgaujasi saule, energetikos specialistai Lietuvos energetikos horizonte įžvelgia besitelkiančius pilkus debesis.

Jie vis garsiau klausia, ar XX a. viduryje sukurta Lietuvos energetikos infrastruktūra yra pajėgi ir tinkama besikeičiančioms rinkoms sąlygoms? Šį klausimą iliustruočiau labai paprastai: anksčiau Lietuvoje buvo keli stambūs elektros gamintojai, kuriems ir buvo pritaikyti elektros perdavimo tinklai. Šiandien į tų kelių didžiųjų laivą bando įlipti armija smulkių elektros gamybos „pėstininkų“. Ir ką mes turime? Ogi tai, kad dalis pėstininkų tiesiog iškris per bortą, nes laivas jiems nebuvo pritaikytas. Braška siūlės. Ši problema sąlygota istorinių aplinkybių: Lietuvoje didžiosios energetinių sistemų statybos vyko dar XX a. viduryje. Elektros tinklas apjungė didžiuosius gamintojus – termofikacines ir hidroelektrines – ir vartotojus. Tinklo vaidmuo tokioje sistemoje buvo tiekti elektrą vartotojams iš kelių didelių gamintojų ir dalintis elektros energija tarp gamintojų, kai kurio nors pajėgumų nepakanka. Ilgą laiką veikiant tokiems tinklams visame pasaulyje manyta, jog tai yra siektina tinklo struktūra. Ir elektros tinklų operatoriai juos atnaujindavo išlaikant tą pačią schemą. Iki pat šių dienų.

Šiandien matome, kad tinklas nesustabdomai keičiasi į struktūrą, kuri neegzistavo iki šiol. Šiandien elektros energijos vartotojai patys tampa smulkiais elektros gamintojais ir gamindami elektros energiją ja kartu ir dalinasi tarpusavyje. Tokioje naujai besiformuojančioje energetikos sistemoje didieji gamintojai kasdien tampa vis mažiau svarbūs elektros energijos tiekime, o tinklo užduotis tampa nebe patiekti energiją, o leisti ja dalintis. Vyksta tinklo decentralizacija, kai daugiau resursų reikia skirti periferijai, kuri iki šiol lieka silpnai išvystyta. Atrodo futuristiškai? Visai ne, tai jau dabartis, tačiau turime esminę problemą – prieš daugiau nei pusę amžiaus sukurtas esamas tinklas nepakito ir jo pagrindinė funkcija išlieka tiekti elektrą iš stambių gamintojų, o ne decentralizuoti jos gamybą ir skirstymą. Natūralu, kad tai pradeda kelti daug problemų. Šiomis dienomis vis dažniau girdžiu gaminančius vartotojus ieškant specialistų pagalbos padėti nustatyti, kodėl jų saulės elektrinė neveikia. Skambina ir tiesiai man su klausimais – kame bėda, kodėl negalime pasijungti sodyboje įrengtos saulės elektrinės?

Bėda, jog meistrai čia nepadės. Kai lokaliame tinkle vartojimas sumažėja, o saulės elektrinės gamina elektros energiją maksimaliu galingumu – susidaro energijos perteklius, kurio tinklas nesugeba išskirstyti. Turime situaciją – tinkle, neturinčiame pakankamai pajėgumo priimti smulkiųjų gamintojų tiekiamą elektrą, laimi tas, kuris pirmas; ne viename regione tik suskubę įsirengti elektrinę vartotojai spės tai padaryti be tinklo rekonstrukcijos. Kitiems – teks palaukti arba patiems investuoti į infrastruktūrą, ko ESO dažnu atveju jau ir prašo. Iš tiesų vartotojas neprivalo investuoti į infrastruktūrą. Tai – valstybės funkcija. Ir dabar susidaro dvilypė situacija – elektros perdavimo infrastruktūros prižiūrėtojas didelio tankio teritorijose miestuose ir aplink juos su geriausiai išvystyta infrastruktūra noriai prijungia elektros gamintojus, o regionuose – ne. Tuo tarpu valstybė visokeriopai skatina saulės elektrinių plėtrą regionuose, tad čia matome, kad viena valstybės ranka skatina, kita – kaip ir stabdo.

Šiai problemai spręsti paprasčiausiais sprendimas yra skatinti didesnių nutolusių elektrinių plėtrą, kokias dabar kuria ne vienas rinkos žaidėjas. Tokiu atveju tinklas nepakinta ir vartotojai gaminasi elektros energiją savo poreikiams ne ant namo stogo, o nutolusioje elektrinėje. Tikra win-win situacija. Tiesa, ji būtų tokia, jei ESO toliau aktyviau investuotų į infrastruktūrą, nes jos ateityje vis tiek reikės. Lietuva yra įsipareigojusi ES iki 2030 m. pasiekti, kad didelė dalis namų ūkių patys pasigamintų elektros energiją. Panašu, kad artimuoju laikotarpiu laimės tie, kas greičiau nuspręs įsirengti saulės elektrinę. Šiemet, ar ateinančių metų pradžioje. Kitiems vėliau gali tekti laukti, kol ESO mažai apgyvendintose teritorijose atnaujins infrastruktūrą. O tai užima tikrai nemažai laiko.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/verslas/nuomones/jonas-vaisnys-ar-eso-pasiruoses-smulkiu-saules-elektriniu-antpludziui.d?id=84326571